Kaip būti laimingu žmoguimi...

Čia pradėjau labai ambicingu pavadinimu, nors tikrai negaliu atsakyti į tą vieną, visiems rūpimą klausimą. Bet jūsų dėmesį jau turiu, tai norėjau pasidalinti tokiu pamąstymu...

Yra nemažai žmonių, ypač socialinėse platformose, kurie tvirtai teigia, ką ir kaip reikia daryti. Bandyta daug dalykų, bet su visais tais teigėjais turėčiau apie ką pasiginčyti.

Pasirodžius antrajam sezonui Neighbours and Friends, iš pagrindinio veikėjo Cooperio lūpų nuskambėjo tokia frazė:

„And just when you think things are starting to go your way, someone goes and kicks you right in the crotch. “ („Ir kaip tik tada, kai pradedi galvoti, kad viskas ima klostytis tavo naudai, kažkas tau spyria tiesiai į tarpkojį.“)

Skamba kiek dramatiškai ir gal net kiek per stipriai, ypač kai pagalvoji, kad mano realybėje viskas nėra taip ekstremalu: nei kalėjimai, nei kriminalinės istorijos čia nefigūruoja. Mano gyvenimas, palyginti su Cooperio, yra gana paprastas...

Bet ši mintis man labai surezonavo dėl vieno dalyko – kiekvieną kartą, kai atrodo, kad viskas pagaliau stoja į savo vietas, kai pradedi jausti stabilumą, ramybę ir net džiaugsmą, kažkas netikėto, neigiamo atsitinka.

Kartais tai smulkmena. Kartais – didesnis sukrėtimas. Bet jausmas tas pats: lyg būtum trumpam atsipalaidavęs, patikėjęs, kad „va dabar jau gerai“, ir tada – pokšt.

O taip kartais norėtųsi tos kasdienės, 24 valandas trunkančios laimės ir atsipalaidavimo… Tik, matyt, tokiu atveju viskas greitai taptų nebeįdomu, prarastų prasmę ir nelabai įmanoma, nebent tai kažkokia maniška būsena...

Ir vis dėlto, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau imu "susitaikyti", kad galbūt laimė nėra būsena, kurioje viskas sekasi be trikdžių. Galbūt ji nėra tas momentas, kai pagaliau „viskas susitvarkė“, nes, panašu, kad toks momentas, jei ir ateina, ilgai neužsibūna.

Gal laimė yra gebėjimas išbūti tuose netobuluose tarpuose. Tarp pakilimų ir kritimų. Tarp „viskas gerai“ ir „na, vėl prasidėjo“.

Gal laimė yra ne tai, kad gyvenimas nustoja „spardyti“, o tai, kad po kiekvieno tokio smūgio tu vis tiek atsistoji. Gal šiek tiek lėčiau, gal su mažiau entuziazmo nei prieš tai, bet atsistoji.

Ir išmoksti, žmogus, būti stipresnis.

Nes jei jau negali kontroliuoti visko, kas nutinka, gali bent jau pasirinkti, kaip į tai reaguosi. Ne visada pavyksta. Bet kartais to pakanka.

Todėl šiandien vienareikšmiško atsakymo į klausimą „kaip būti laimingu“ vis dar neturiu...

Bet vis sau primenu nepamiršti tų gerų dalykų, kurie jau yra aplink mus, priimti netikėtumus ir lavinti gebėjimą nusišypsoti , bei būti dėkinga – net tada, kai gyvenimas nusprendžia pakišti koją.

Ar ne taip?