Gibraltaro dienoraštis: beždžionės, angliški pusryčiai ir cepelininis dangus

Gibraltaras – paradoksiška vieta. Tai nėra vienintelė „šalis šalyje“, tačiau jo lokacija ypač ironiška: mažas Jungtinės Karalystės lopinėlis pietų Europoje, Ispanijos pakraštyje, kuris, nors ir priklauso valstybei, aktyviai rėmusiai „Brexit“, pats ir toliau ramiai gyvuoja Europos Sąjungoje.

Nemažai žmonių, kurie ten dar nėra buvę, net nelabai žino, kaip ten ir kam tas Gibraltaras iš tikrųjų priklauso.Gibraltaras tapo Jungtinės Karalystės dalimi po Ispanijos įpėdinystės karo (1701–1714).Nuo tada jis liko britų teritorija, nors ne visiems Ispanams tai patinka.

Bet kadangi nesu baisi istorikė šitame įraše ne apie istoriją trumpai pasidalinsiu įžvalgomis apie kelionę ir Gibraltarą savo akimis. :)

Gibraltaras lengvai pasiekiamas iš Malagos – kelionė trunka apie dvi valandas. Mes pasirinkome organizuotą kelionę autobusu, nes tai pasirodė paprasčiau nei nuomotis automobilį vienai dienai ir planuotis kur ir kaip stosime .

Atvykus į Gibraltarą, pirmiausia pasitinka muitinės punktas, kurį reikia pereiti pėsčiomis. Prisiminiau devyniasdešimtuosius, kai su mokykla autobusu vykdavome į Lenkiją – tuomet pasienyje kartais tekdavo praleisti net kelias valandas, kol surinkdavo ir patikrindavo visų pasus. Šiuo atveju, Gibraltaro patikra atrodo gerokai paprastesnė ir greitesnė.

Turbūt dauguma, kaip ir aš, į Gibraltarą vyksta dėl vienos priežasties – pamatyti beždžiones. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip man iš pradžių atrodė. Norint jas išvysti, reikia pakilti į Gibraltaro uolą (Rock of Gibraltar) – įspūdingą kalkakmenio uolą.

Tai galima padaryti dviem būdais: lipti pėsčiomis, kas trunka apie keturias valandas, arba rinktis vietinius taksi turus, kurie užveža į viršų ir tuo pačiu papasakoja apie vietovę. Būta ten ir funikulieriaus, bet jis dabar yra keičiamas ir tai užtruks apie porą metų. Mes dėl laiko ir energijos stokos pasirinkome taksi su vairuotoju. Tas atsiėjo apie 70€, bet į kainą iėjo ir apsilankymas kalne esančioje oloje ir įvažiavimas į parką ant to kalno, kuriame ir gyvena visos beždžionės.

Iš tikrųjų, džiaugiamės, kad nelipome pėsčiomis, nes keliai ten labai siauri ir nuolat važiuojantys turų automobiliai vis versdavo turistus trauktis nuo kelio.

Beždžionės

Aplankyti tą uolą tikrai verta – ir ne tik dėl virš miesto gyvenančių laukinių Barbarinių makakų, dar žinomų kaip magotas, – vieninteliu tokių beždžionių Europoje, bet ir dėl įspūdingų vaizdų nuo kalno, tarp kurių ir Afrikos krantas.

Vos tik pradedi kilti į olą, iškart gali pamatyti beždžiones gyvenančias savu ritmu, ir atrodo, visai nepergyvenančioms dėl nuolat zujančių turistų. Beždžionės ramiai užsiima savo reikalais: šokinėja nuo turėklų ant automobilių, krapštosi kailį, ieško maisto ar tiesiog stebi žmones tokiu, nesusižavėjusiu žvilgsniu.

Ant uolos gyvena apie 300 beždžionių, ir šis skaičius yra nuolat stebimas, kad jų nebūtų per daug. Jos yra prižiūrimos ir maitinamos, nes jei labai išalksta, jos apsilanko ir pas apačioje gyvenančius miestelėnus.

Vien stebint beždžiones, vaizdų netrūksta, bet kam norisi daugiau pramogų, vietiniai gidai dažnai siūlo „atrakciją“ – užsidėti beždžionę ant peties nuotraukai. Mes tokiai pramogai nesiryžome.

Mūsų gidas Tonis papasakojo įdomią istoriją. Ilgą laiką ant kalvos gyveno patinas vardu Michaelas. Jis buvo senas ir jau neturėjo dantų, todėl gidai dažnai rinkdavosi būtent jį turistų nuotraukoms – mažesnė tikimybė būti skaudžiai apkandžiotam. Tiesa, šypsotis nuotraukose Michaelas jau nelabai galėjo…

Gyvenimas ne amžinas – senasis Michaelas mirė, o gidai, pasak Tonio, jo ilgai gedėjo. Dabar turistams ant kaklo dedami jaunesni „modeliai“, kurie dar neturi pilno dantų komplekto.

Prieš lipant aukštyn, mūsų gidas griežtai perspėjo visus daiktus palikti automobilyje. Ne be reikalo. Viena moteris, matyt, šio patarimo neišgirdo ir nešėsi popierinį maišą su dėžute viduje. Viena beždžionė akimirksniu jį pagriebė ir pradėjo plėšyti. Moteris puolė gelbėti savo daiktų, ir situacija greitai peraugo į tikrą grumtynę su vietos „gyventoja“. Laimei, vienas gidas spėjo įsikišti ir beždžionę nuvaikyti.

Tonis taip pat pasakojo, kad kartą jis pamiršo užrakinti automobilį. Smalsi beždžionė atidarė duris, pasiėmė kuprinę ir tiesiog pabėgo. Įsivaizduokite: grįžtate, o jūsų kuprinės su dokumentais ar elektronika – nebėra. Laimei, tuo atveju kuprinėje nebuvo nieko vertingo.

Gyvenimas apačioje

Gibraltare gyvena apie 40 000 žmonių. Kaip Tonis sakė, čia galima sutikti daugybę skirtingų kultūrų ir etninių grupių. Visi gyventojai daugiau ar mažiau draugiškai sugyvena, ir daugelis pažįsta vieni kitus.

Po devynių saulėtų dienų Malagoje mus pasitiko „cepelininis dangus“, tarsi primindamas, kad visgi esame Didžiojoje Britanijoje. Ir nors saulės čia netrūksta, lietus ir debesys ant uolos – visai įprastas reginys. Palmės, augančios Gibraltare, bet “ant popieriaus” Jungtinėje Karalystėje atrodo gana neįprastai. Taip pat čia ir nelabai mačiau raudonų plytų namelių.

Pagrindinė aikštė pilna angliško maisto, kaip ir priklausoma. Bet čia galima pajusti ir ispanišką „twistą“. Pavyzdžiui, mažiukas pusiau juodos arbatos puodelis, kurį gavau prie pusryčių, tikriausiai priverstų bet kurį britą susiimti už galvos – visi žino, kad tikroji britiška arbata yra PG Tips ar Tetley o puodelis turi būti didelis ir su pienu!

Bet nepaisant arbatos, pusryčiams gavome viską, kas priklauso – hash browns, kraujinės dešros ir pupelių pomidorų padaže. Ispaniška įtaka jaučiasi net restoranuose: daugelis užsisakė tradicinius angliškus pusryčius, o desertui – čiurų.

Labai pasiilgau tikrų fish and chips, žuvies tešloje su bulvėmis, bet po kelionės pas beždžiones laiko jau nebeliko – autobusas laukė.

Mano nuostabai, tik dalis Gibraltaro gyventojų dirba turizmo sektoriuje – čia gausu žmonių finansų ir draudimo srityje, o Gibraltaras taip pat yra vienas iš svarbiausių taškų internetinių lošimų (“igaming”) įmonėms.

Pagrindinė gatvė, kuria visi turistai yra vežami, tikrai dvelkia britiška atmosfera. Nežinau, ar mane tai žavėjo, ar jautėsi kiek depresyviai – senos parduotuvės, pilkos gatvės, bet kita vertus, gal tai tik dar labiau prideda autentiškumo.

Įvažiuojant autobusu, gidė kelis kartus paminėjo, kiek galima pirkti alkoholio, tabako ir deimantų. Šios gerybės čia pasirodė tikrai gerokai pigesnės nei Ispanijoje ar Danijoje, todėl ribojimai suprantami.

Apibendrinant – ši dieos kelionė buvo įdomi ir linksma patirtis. Mačiau nemažai pensijinio amžiaus britų turistų, kurie atvyksta čia atostogauti – Gibraltaras turi ir savo mažą oro uostą.

Galbūt būtų įdomu praleisti porą dienų, labiau apeiti miestą, bet net ir ta nepilna diena buvo pakankama susipažinti su Gibraltaru.