Gibraltaro dienoraštis: beždžionės, angliški pusryčiai ir cepelininis dangus

Gibraltaras – paradoksiška vieta. Tai nėra vienintelė „šalis šalyje“, tačiau jo lokacija kiek ironiška: mažas Jungtinės Karalystės lopinėlis Pietų Europoje, Ispanijos pakraštyje, kuris, nors ir yra užjūrio teritorija šalies, aktyviai rėmusios „Brexit“, pats ir toliau ramiai gyvuoja Europos Sąjungoje ir traukia turistus, norinčius pamatyti laisvai gyvenančias beždžiones.

Gibraltaras tapo Jungtinės Karalystės dalimi po Ispanijos įpėdinystės karo (1701–1714). Nuo tada jis liko britų teritorija, nors ne visiems Ispanams tai patinka. Bet čia ne apie istoriją, o pasidalinsiu savo įžvalgomis apie kelionę ir Gibraltarą. :)

Gibraltaras lengvai pasiekiamas iš Malagos – kelionė trunka apie dvi valandas. Mes pasirinkome organizuotą kelionę autobusu, nes tai pasirodė paprasčiau nei nuomotis automobilį vienai dienai ir planuotis kur ir kaip stosime .

Atvykus į Gibraltarą, pirmiausia pasitinka muitinės punktas, kurį reikia pereiti pėsčiomis. Prisiminiau devyniasdešimtuosius, kai su mokykla autobusu vykdavome į Lenkiją – tuomet pasienyje kartais tekdavo praleisti net kelias valandas, kol surinkdavo ir patikrindavo visų pasus. Šiuo atveju, Gibraltaro patikra atrodo gerokai paprastesnė ir greitesnė.

Kadangi raudonas telefono būdeles esu mačius ir anksčiau, labiausiai norėjau pamatyti beždžiones. Tai, tiesa, nėra taip paprasta, kaip man iš pradžių atrodė. Norint jas išvysti, reikia pakilti į Gibraltaro uolą (Rock of Gibraltar) – įspūdingą kalkakmenio uolą.

Du būdai tai padaryti: lipti pėsčiomis, kas trunka apie keturias valandas, arba rinktis vietinius taksi turus, kurie užveža į viršų ir tuo pačiu papasakoja apie vietovę. Būta ten ir funikulieriaus, bet jis dabar yra keičiamas ir tai užtruks apie porą metų.

Mes dėl laiko ir energijos stokos pasirinkome taksi su vairuotoju, kas atsiėjo apie 70€ per žmogų, bet į kainą įėjo ir apsilankymas kalne esančiame šv. Mykolo urvus, įėjimas į didžiosios apgulties tunelius (Great Siege Tunnels) ir įvažiavimas į parką ant to kalno, kuriame ir gyvena visos beždžionės.

Iš tikrųjų, džiaugėmės, kad nelipome pėsčiomis, nes keliai ten labai siauri ir nuolat važiuojantys turų automobiliai vis versdavo turistus trauktis nuo kelio.

Pramogos ant uolos

Aplankyti Gibraltaro uolą tikrai verta. Ir ne tik dėl virš miesto gyvenančių laukinių Barbarinių makakų, dar žinomų kaip magotas, vienintelių laisvai gyvenančių beždžionių Europoje, bet ir dėl įspūdingų vaizdų nuo kalno, tarp kurių ir Afrikos krantas.

Truputį pakilus į uolą, jau gali pamatyti beždžiones gyvenančias savu ritmu, kurios atrodo, visai nepergyvena dėl aplinkui nuolat zujančių turistų. Jos užsiima savo reikalais: šokinėja nuo turėklų ant automobilių, krapštosi kailį, ieško maisto ar tiesiog stebi žmones, su viltim, kad iš jų nugvelbs kažką skanaus ar šiaip įdomaus.

Ant uolos gyvena apie 300 beždžionių, ir šis skaičius yra nuolat stebimas, kad jų nebūtų per daug. Jos yra prižiūrimos ir maitinamos, nes jei labai išalksta, jos apsilanko ir pas apačioje gyvenančius miestelėnus.

Vien stebint beždžiones, vaizdų netrūksta, aš iš vis galėčiau jas stebėti visą dieną, nes atrodo, kad jos visada kažkokias išdaigas paruošusios. Kam norisi daugiau pramogų, vietiniai gidai dažnai siūlo „atrakciją“ – užsidėti beždžionę ant peties nuotraukai.

Mūsų gidas Tonis papasakojo, kad Ilgą laiką ant kalvos gyveno patinas vardu Michaelas. Michaleas buvo senas ir jau neturėjo dantų, todėl gidai dažnai rinkdavosi būtent jį turistų nuotraukoms, nes mažesnė tikimybė būti skaudžiai apkandžiotam. Tik gaila, kad šypsotis nuotraukose Michaelas jau nelabai galėjo…

Gyvenimas ne amžinas – senasis Michaelas mirė, o gidai, pasak Tonio, jo ilgai gedėjo. Dabar turistams ant kaklo sodinami jaunesni „modeliai“, kurie dar neturi pilno dantų komplekto.

Prieš išlipant, mūsų gidas griežtai perspėjo visus daiktus palikti automobilyje. Ne be reikalo. Viena moteris, matyt, šio patarimo neišgirdo ir nešėsi popierinį maišą su dėžute viduje. Smalsi beždžionė akimirksniu jį pagriebė ir pradėjo plėšyti. Moteris puolė gelbėti savo daiktus, ir situacija greitai peraugo į tikrą grumtynę su vietos gyventoja. Laimei, vienas gidas spėjo įsikišti ir beždžionę nuvaikyti.

Tonis pasakojo, kad kartą jis pamiršo užrakinti automobilį. Jam nematant, viena drąsi beždžionė atidarė duris, pasiėmė kuprinę ir tiesiog nubėgo. Įsivaizduokite: grįžtate, o jūsų kuprinės su dokumentais ar elektronika – nebėra. Laimei, tuo atveju kuprinėje nebuvo nieko vertingo.

Gyvenimas apačioje

Gibraltare gyvena apie 40 000 žmonių. Kaip Tonis sakė, čia galima sutikti daugybę skirtingų kultūrų ir etninių grupių. Visi gyventojai daugiau ar mažiau draugiškai sugyvena, ir daugelis pažįsta vieni kitus.

Palmės, augančios Gibraltare, bet “ant popieriaus” Jungtinėje Karalystėje atrodo gana neįprastai. Taip pat čia ir nelabai mačiau raudonų plytų namelių. Ironiškas buvo ir oras Gibraltare. Po devynių saulėtų dienų Malagoje mus pasitiko „cepelininis dangus“, tarsi taip primindamas, kad mes esame Didžiojoje Britanijoje. Ir nors saulės čia netrūksta, lietus ir debesys ant uolos – visai įprastas reginys.

Pagrindinė miesto aikštė , Casemates Square pilna angliško maisto, kaip ir priklausoma. Bet čia galima pajusti ir ispanišką „twistą“. Pavyzdžiui, mažiukas pusiau juodos arbatos puodelis, kurį gavau prie pusryčių, tikriausiai priverstų bet kurį britą susiimti už galvos – visi žino, kad tikroji britiška arbata yra PG Tips ar Tetley, o puodelis turi būti didelis ir su pienu!

Bet nepaisant arbatos, pusryčiams gavome viską, kas priklauso – hash browns, kraujinės dešros ir pupelių pomidorų padaže. Ispaniška įtaka jaučiasi net restoranuose: daugelis užsisakė tradicinius angliškus pusryčius, o desertui – čiurų.

Labai norėjau ir tikrų fish and chips, ( žuvies tešloje su bulvėmis ), bet po kelionės pas beždžiones laiko jau nebeliko – autobusas laukė.

Mano nuostabai, tik nedidelė dalis Gibraltaro gyventojų dirba turizmo sektoriuje – čia gausu gyventojų dirbančių finansų ir draudimo srityje, o Gibraltaras taip pat yra vienas iš svarbiausių taškų internetinių lošimų (“igaming”) įmonėms.

Pagrindinė gatvė, į kurią visi turistai yra vežami, tikrai dvelkia britiška atmosfera. Nežinau, ar mane tai žavėjo, ar jautėsi kiek depresyviai – senos parduotuvės, pilkos gatvės, bet kita vertus, gal tai tik dar labiau prideda autentiškumo.

Įvažiuojant autobusu, gidė kelis kartus paminėjo, kiek galima pirkti alkoholio, tabako ir deimantų. Šios gerybės čia pasirodė tikrai gerokai pigesnės nei Ispanijoje ar Danijoje, todėl ribojimai suprantami.

Apibendrinant – ši dienos kelionė buvo įdomi ir linksma patirtis. Mačiau nemažai pensijinio amžiaus britų turistų, kurie atvyksta čia atostogauti, nes Gibraltaras taip pat turi ir savo mažą oro uostą.

Galbūt būtų įdomu praleisti porą dienų, labiau patirinėti miestą, bet net ir ta nepilna diena buvo pakankama susipažinti su Gibraltaru.