Albanija – daug žadanti?

Albanija susidomėjau dar prieš keletą metų. Skrisdama viena oro linijų, kuri vis dar varginasi leisti žurnaliuką su kelionių reklamomis, pirmą kartą dėmesys užkliuvo už šios krypties, nes nuotraukos ir gamtovaizdis atrodė tikrai įspūdingai!

Vėliau vis dažniau pastebėdavau Albanijos nuotraukų socialiniuose tinkluose ar kažkas vis užsimindavo apie Albaniją.

Tose nuotraukose gamta ir paplūdimiai atrodė nuostabiai – žydras vanduo, kalnai, laukinė pakrantė. O kainos, seniai matytos Europos valstybėse.

Nemeluosiu – daug apie Albaniją nežinojau. Mano žinios apsiribojo tiek, kad iš ten kilusios Rita Ora ir Dua Lipa. Dar žinojau, kad prieš kokį penkiolika metų Londone tekdavo skaityti, apie galimai albanų organizuotas nusikalstamas grupuotes. Bet tuomet vietinė spauda rašydavo ir apie lietuvius valgančius gulbes…

Įkalbėjau savo draugą Franką ir išvykome tyrinėti Albaniją – šalį, įsikūrusią Balkanų pusiasalyje: šiaurės vakaruose besiribojančią su Juodkalnija, šiaurės rytuose – su Kosovu, rytuose – su Šiaurės Makedonija, o pietryčiuose ir pietuose – su Graikija.

Turėjome dvi savaites, tad nusprendėme išsinuomoti automobilį ir praleisti daugiau nei savaitę Albanijoje, o likusias dienas – Juodkalnijoje. Bet apie viską iš pradžių…

300 kilometrų - 7 valandos kelio

Albanijoje mūsų planas buvo vykti link "Europietiškų Maldyvų", arba kaip jie ten vadinasi Ksamil. Ksamil yra miestelis prie jūros, kuris socialiniuose tinkluose kartais lyginamas su prabangiają medaus mėnesio sala dėl savo žydros jūros kranto. Tik žymiai pigesnė ir arčiau.

Nors tik trys šimtai kilometrų kelias link Ksamil labai ilgas ir siekia virš septynių valandų, nes reikia apvažiuoti daug visokių kalnų keliukų, ir į juos kartais išbėgančių ožiukų.

Pradėjome nuo Tiranos oro uosto tada sustojimas Durrese pietums, vėliau Vlore kelioms dienoms. Dar pakeliui sustojimas koks nors miestelis pakeliui permiegoti prieš pasiekiant Ksamil.

Deja pirmoji diena nieko gero nežadėjo. Laukiniai šunys, moterys su vaikais prašančios pinigų, šiukšlės ir žliaugiantis lietus vertė suabėjoti ar visgi pasirinkimas praleisti čia atostogas buvo pats geriausias.

Atvykome į Durres. Man pažįstama minėjo, kad šis miestas jos nesužavėjo, sakė, kad daug šiukšlių, todėl ir aš lūkesčius pasiikau nedidelius.

Nebuvome šokiruoti, bet nuotaika slogoka. Ilgas paplūdimio ruožas su daug griūvėsių, nepastatytų ar nepabaigtų ir apleistų namų. Lyg ir matai kažkokie gal darbai vyksta nes kranai stovi, bet priėjus supranti kad tie kranai čia tiesiog sulūžę palikti.

Vieno restorano stende pamačiau kepsnį su bulvytėmis ir salotomis – ir labai užsinorėjau. Frankas nusprendė užsisakyti picos. Tas kepsnys nebuvo, toks skanus kaip pagalvojau pamačiusi nuotraukoje, o Franko pica priminė mokyklos piceriją su daktariška dešra.

Laukdami maisto mėgavomės jūros vaizdu, bet vaizdą kiek gadino apleistas kranas, kuris atrodo tiesiog buvo paliktas ten kur sugedo, ir apsiniaukęs dangus. Sėdint pribėgo keli laukiniai šunys ieškantys maisto ir priėjo moteris prašanti pinigų. Šiek tiek liūdnesnė realybė, kurios nematyti tarp Instagram nuotraukų iš Albanijos.

Užtat tikras džiaugsmas laukė desertų kavinėje, kurią atradome vaikštinėdami paplūdimiu. Ten – galybė saldumynų: Trilece (kondensuoto pieno "kempinės" tekstūros pyragas), Baklava ir dar daugiau, o kainos – žemos.

Mano favoritas buvo apvalūs kamuoliai – kažkas panašaus į didelį Ferrero Rocher saldainį su ledais viduje. Gaila, kelionės metu daugiau tokių neradau, o internete taip pat negaliu atrasti kas ten tiksliai buvo. Kiek pamenu padavėja sakė, kad tai tiesiog Tartuf, bet nelabai kalbėjo angliškai tai daugiau ir nepaaiškino.

Pasivaikščiojome promenada, priėjome laiptus primenančią struktūrą – Sfinski, dar vadinamą Cape Square, (lietuviškai kyšulio kvadratą). Kaip vėliau supratome, būtent ši vieta yra viena pagrindinių miesto traukos vietų ir svarbiausias objektas tame paplūdimyje.

Roma nepasistatė per vieną dieną, todėl ir aš tikiu kad Durres turi daug potencialo, bet aš ten negrįščiau pailsėti, nebent pavalgyt sustot jei pakeliui.

Dvipusiška Vlores

Vlorę, miestą vakarinėje Albanijos dalyje, pasiekėme tik vakarop.

Tai antrasis pagal dydį ir svarbą uostas po Duresio, įsikūręs prie Adrijos jūros, Vlorės įlankos pakrantėje.

Pirmosioms kelionės naktims užsisakėme apartamentus, nors jie patys save vadina viešbučiu.

Važiuojame pro kažkokius kiemus pilnus sovietinio stiliaus dangoraižių, tikimės pamatyti iškabą – bet jos vis nėra. Tamsu, aplink vaikšto vyrai būriais, o seneliukas iš netoliese esančio restoranėlio stengiasi padėti, bet be bendrai suprantamos kalbos tai sunku. Jis pats sako tokio „viešbučio“ nėra matęs.

Galiausiai pavyko susisiekti su viešbučiu , kuris man kažkodėl paskambino iš vokiško telefono numerio.

Ateiname prie daugiabučio pastato, kažkas panašaus į mūsų šešiolikaukščius Vilniuje. Apačioje stovi vyriškis, paklausėme, ar čia viešbutis. „Taip, taip“, – sako, ir vedasi mus į vidų.

Lifu pakylam ir lengviau atsikvėpiam - viskas atrodo saugu. Mus pasitikusiam vyriškiui prikaluso visas aukštas ir jis jį konvertuoja į viešbutuką. Kambarys maloniai nustebino, gražiai naujai įrengtas, pro langą matosi ir gabaliukas jūros ir kalno, o kaina apie keturiasdešim eurų naktis.

Kiek pailsėję išėjome į lauką ieškoti vietos, kur galėtume pasigrožėti saulėlydžiu. Man vis dar keista, po gyvenimo Australijoje, kad ne visada galima prieiti prie jūros, nes privatūs viešbučiai priėjimą aptveria.

Po ilgesnio vaikščiojimo pagaliau radome priėjimą prie vandens, ir vaizdas buvo tikrai nuostabus: kalnai, jūra, saulėlydis ir laivas tolumoje.

Aplink žmonių nebuvo. Matyti, kad kažkada čia būta daugiau veiksmo, kažkokia kavinė, bet šiai dienai viskas uždaryta, o daug šiukšlių priminė apleistą vietą. Mėgavomės nuostabiu vaizdu, kai staiga iš niekur atlekia mašina su garsia muzika. Pasidaro truputį nejauku, ypač kai vairuotojai pradeda sukti visokias „saulutes“ paplūdimyje.

Man širdis jau kulnuose, o ir dviejų metrų Frankas atrodo šiek tiek įsitempęs. Susižvalgome ir vienas kitam sakome: „Nešdinamės iš čia."

Išgyvenome – ir sustojome kažkokiame bare atšvęsti to!

Vlorė dienos šviesoje iš mūsų viešbutuko atrodė tikrai neblogai - kalnai, gabaliukas mėlynos jūros. Paklausiu šeimininko, kur čia tie gražūs paplūdimiai – na, tokie kaip nuotraukose. Jis gūžteli pečiais ir sako: „Visur. Bet pabandykit už tunelio, kelis kilometrus į pietus.“

Prisiminus Durres vėl suabejoju ar tikrai geras sprendimas buvo atvykti į Albaniją, jei teks degintis ir maudytis tarp šiukšlių?

Sėdame į automobilį ir leidžiamės ieškoti tų paslaptingų paplūdimių už tunelio...

Žvyrkeliu išriedame iš kiemų, dar kelios minutės tarp pastatų ir automobilių, kurie važiuoja pagal savo susikurtas taisykles,– ir štai jis, pajūris.

Priekyjematyti mėlynas vanduo, o tolumoje iškyla kalnai. Oho. Atsiranda viltis, kad visgi čia bus gerai.

Žemėlapiuose paplūdimiai nenurodyti, sužymėti tik viešbučiai. Sustojame prie vieno jų, kur randame automobilių aikštelė. Užeiname.

„Ar galima mums, tiesiog iš gatvės?“ – klausiu.
„Taip, taip, žinoma,“ – nusišypso administratorius.

Už vos penkis eurus gauname gultą, patogų priėjimą prie jūros ir net baseiną tiems, kurie nemėgsta sūraus vandens ar smėlio.

Vaizdas – nerealus. O tas plaukiojimas žydroje jūroje, apsuptoje kalnų sunkiai apibūdinamas atostogų džiaugsmas.

Po dienos papludimyje dar nusprendžiame užkilti ant kalno apžiūrėti miestą iš aukštai. Pakeliui, bėgioja ožkos ir ožiai, bet vaizdai tiek į kalną tek ant jos įspūdingi.

Po dienos pramogų grįžtame į miestą pravažiuodami pagrindinę promenadą, kurioje pasirodo visi renkasi žiūrėti saulėlydį vakaruose, o ne kažkokiuose apleistuose papludimiuose, kaip tai padarėme mes dieną prieš.

Tolimesnius nuotykius skaitykite antroje dalyje...

Pamokos:

Durres – nevykčiau jei yra galimybė vykti iškart link Vlore ir žemiau. Jei pakeliui, verta sustoti pavalgyti, nes daug pasirinkimo.

Keliai – atkarpoje oro uostas- Durres ir link Vlore buvo nedidelis ruožas autostrados. Mėgaukitės, nes toliau jos nebus. Jei google maps siūlys trumpesnius variantus per šunkelius, neklausykit, nes kaip mes vos nestrigsit kažkokiuose tuščiuose žvyrkeliuose.

Stovėjimo aikštelės– nebuvo sunku rasti visos kelionės metu, bet ženklų ir asfaltuotų gerai įrengtų aikštelių nesitikėkite. Kiek pamenu net nesame mokėję niekur.

Paplūdimiai – kaip aš supratau geriausia eiti į veišbučius ir nusipirkt gultą.

Desertai - Albanai tikrai moka gaminti desertus, todėl siūlau juos išbandyt!