Albanija – daug žadanti?

Vėliau vis dažniau pastebėdavau šios šalies nuotraukų socialiniuose tinkluose ar kažkas vis užsimindavo apie Albaniją.

Tose nuotraukose gamta ir paplūdimiai atrodė nuostabiai – žydras vanduo, kalnai, laukinė pakrantė. O kainos, seniai neregėtos Europos valstybėse.

Nemeluosiu – daug apie Albaniją nežinojau. Mano žinios apsiribojo tiek, kad iš ten kilusios Rita Ora ir Dua Lipa. Dar žinojau, kad prieš kokį penkiolika metų Londone tekdavo skaityti, apie galimai albanų organizuotas nusikalstamas grupuotes. Bet tuomet vietinė spauda rašydavo ir apie lietuvius valgančius gulbes…

Įkalbėjau savo draugą Franką ir išvykome tyrinėti Albaniją – šalį, įsikūrusią Balkanų pusiasalyje: šiaurės vakaruose besiribojančią su Juodkalnija, šiaurės rytuose – su Kosovu, rytuose – su Šiaurės Makedonija, o pietryčiuose ir pietuose – su Graikija.

Turėjome apie dvi savaites, tad nusprendėme išsinuomoti automobilį ir praleisti daugiau nei savaitę Albanijoje, o likusias dienas – Juodkalnijoje. Bet apie viską iš pradžių…

Albanijoje mūsų planas buvo vykti link Europietiškų Maldyvų, arba kaip jie ten vadinasi Ksamil. Ksamil yra miestelis prie jūros, kuris socialiniuose tinkluose kartais lyginamas su prabangiają medaus mėnesio sala dėl savo žydros jūros kranto. Tik žymiai pigesnė ir arčiau.

300 kilometrų - 7 valandos kelio

Nors tik trys šimtai kilometrų kelias link Ksamil labai ilgas ir siekia virš septynių valandų, nes reikia apvažiuoti daug visokių kalnų keliukų, ir i juos kartais išbėgančių ožkų.

Mūsų planas buvo toks: Tiranos oro uostas - Durres pietums - Vlore kelioms dienoms - koks nors miestelis pakeliui permiegoti - Ksamil.

Deja pirmosios dienos gero nežadėjo. Laukiniai šunys, moterys su vaikais prašančios pinigų, šiukšlės ir žliaugiantis lietus vertė suabėjoti ar visgi pasirinkimas praleisti čia atostogas buvo pats geriausias.

Mūsų pirmoji stotelė buvo Durres. Man pažįstama minėjo, kad jis nesužavėjo jos, minėjo, kad daug šiukšlių, todėl ir aš lūkesčius pasiikau nedidelius.

Nebuvome šokiruoti, bet nuotaika slogoka. Ilgas paplūdimio ruožas su daug griūvėsių, nepastatytų ar nepabaigtų ir apleistų namų. Lyg ir matai kažkokie gal darbai vyksta nes kranai stovi, bet priėjus supranti kad tie kranai čia tiesiog užlužę palikti.

Vieno restorano stende pamačiau kepsnį su bulvytėmis ir salotomis – ir labai užsinorėjau. Frankas nusprendė užsisakyti picos. Tas kepsnys nebuvo, toks skanus kaip pagalvojau pamačiusi nuotraukoje, o Franko pica priminė mokyklos piceriją su daktariška dešra.

Laukdami maisto mėgavomės jūros vaizdu, bet vaizdą kiek gadino apleistas kranas, kuris atrodo tiesiog sugedo ir buvo paliktas ten kur sugedo, ir apsiniaukęs dangus. Besėdint pribėgo keli laukiniai šunys ir priėjo moteris prašanti pinigų. Šiek tiek liūdnesnė realybė tarp Instagram nuotraukų.

Užtat tikras džiaugsmas laukė desertų kavinėje, kurią atradome vaikštinėdami paplūdimiu. Ten – galybė saldumynų: Trilece (kondensuoto pieno "kempinės" tekstūros pyragas), Baklava ir dar daugiau, o kainos – maloniai mažos.

Mano favoritas buvo apvalūs kamuoliai – kažkas panašaus į didelį Ferrero Rocher su ledais viduje. Gaila, kelionės metu daugiau tokių neradau, o internete taip pat negaliu atrasti kas ten tiksliai buvo. Kiek pamenu padavėja sakė, kad tai tiesiog Tartuf, bet nelabai kalbėjo angliškai tai daugiau ir nepaaiškino.

Pasivaikščiojome promenada, priėjome laiptus primenančią struktūrą – Sfinski, dar vadinamą Cape Square, (lietuviškai kyšulio kvadratą), Kaip vėliau supratome, būtent ši vieta yra viena pagrindinių miesto traukos vietų ir svarbiausias objektas tame paplūdimyje.

Roma nepsistaė per vieną dieną, todėl ir aš tikiu kad Durres turi daug potencialo, bet aš ten negrįščiau pailsėti, nebent pavalgyt sustot jei pajkeliui.

Dvipusiška Vlores

Vlorę, miestą vakarinėje Albanijos dalyje, pasiekėme tik vakarop.

Tai antrasis pagal dydį ir svarbą uostas po Duresio, įsikūręs prie Adrijos jūros, Vlorės įlankos pakrantėje.

Pirmosioms kelionės naktims užsisakėme apartamentus, nors jie patys save vadina viešbučiu. Važiuojame pro kažkokius kiemus, tikimės pamatyti iškabą – bet jos nėra. Tamsu, aplink vaikšto vyrai būriais, o seneliukas iš netoliese esančio restoranėlio stengiasi padėti, bet be bendros kalbos tai sunku. Jis pats sako tokio „viešbučio“ nėra matęs.

Galiausiai pavyko susisiekti su viešbučiu – man paskambino iš vokiško telefono numerio.

Ateiname prie daugiabučio pastato, kažkas panašaus į mūsų šešiolikaukščius Vilniuje. Apačioje stovi vyriškis, paklausėme, ar čia viešbutis. „Taip, taip“, – sako, ir vedasi mus į vidų.

Lifu pakylam ir atsikvėpiam - viskas saugu. Mus pasitikusiam vyriškiui prikaluso visas aukštas ir jis jį konvertuoja į viešbutuką. Kambarys maloniai nustebino, gražiai naujai įrengtas, pro langą matosi ir gabaliukas jūros ir kalno, o kaina apie keturiasdešim eurų naktis.

Kiek pailsėję išėjome į lauką ieškoti vietos, kur galėtume pasigrožėti saulėlydžiu. Man vis dar keista po gyvenimo Australijoje, kad ne visada gali prieiti prie jūros – privatūs viešbučiai ją aptveria.

Po ilgesnio vaikščiojimo pagaliau radome priėjimą prie vandens, ir vaizdas buvo tikrai nuostabus: kalnai, jūra, saulėlydis ir laivas tolumoje.

Aplink žmonių beveik nebuvo. Matyti, kad kažkada čia būta daugiau veiksmo, kažkokia kavinė, bet šiai dienai viskas uždaryta, o daug šiukšlių priminė apleistą vietą. Mėgavomės nuostabiu vaizdu, kai staiga iš niekur atlekia mašina su garsia muzika. Pasidaro truputį nejauku, ypač kai vairuotojai pradeda sukti visokias „saulutes“ paplūdimyje.

Daugiau žmonių papludimyje nėra ir man širdis jau kulnuose, o ir dviejų metrų Frankas šiek tiek įsitempęs. Susižvalgome ir vienas kitam sakome: „Nešdinamės iš čia.“

Išgyvenome – ir sustojome kažkokiame bare atšvęsti to!

Vlorė dienos šviesoje iš mūsų viešbutuko atrodė visai neblogai - kalnai, gabaliukas mėlynos jūros. Paklausiu šeimininko, kur čia tie gražūs paplūdimiai – na, tokie kaip nuotraukose. Jis gūžteli pečiais ir sako: „Visur. Bet pabandykit už tunelio, kelis kilometrus į pietus.“

Vis dėlto kažkur viduje pradeda kirbėti abejonė – ar tikrai geras sprendimas buvo atvykti į Albaniją, jei teks degintis ir maudytis tarp šiukšlių?

Sėdame į automobilį ir leidžiamės ieškoti tų paslaptingų paplūdimių už tunelio...

Žvyrkeliu išriedame iš kiemų, dar kelios minutės tarp pastatų ir automobilių – ir štai jis, pajūris. Priekyje atsiveria mėlynas vanduo, tolumoje iškyla kalnai. Oho. Atsiranda viltis, kad visgi čia bus gerai.

Žemėlapiuose paplūdimių nematyti, sužymėti tik viešbučiai. Sustojame prie vieno jų, kur randame automobilių aikštelė. Užeiname.

„Ar galima mums, tiesiog iš gatvės?“ – klausiu.
„Taip, taip, žinoma,“ – nusišypso administratorius.

Už vos penkis eurus gauname gultą, patogų priėjimą prie jūros ir net baseiną tiems, kurie nemėgsta sūraus vandens ar smėlio.

Vaizdas – nerealus. O tas plaukiojimas žydroje jūroje, apsuptoje kalnų sunkiai apibūdinamas atostogų džiaugsmas.

Po dienos papludimyje dar nusprendžiame užkilti ant kalno apžiūrėti miestą iš aukštai. Įspūdinga - rekomenduoju.

Po dienos pramogų grįžtame į miestą pravažiuodami pagrindinę promenadą, kurioje pasirodo visi renkasi žiūrėti saulėlydį vakaruose, o ne kažkokiuose apleistuose papludimiuose, kaip tai darėme mes.

Toliau skaitykite antroje dalyje...

Pamokos:

Durres – nevykčiau jei yra galimybė vykti link Vlore ir žemiau. Jei pakeliui, verta sustoti pavalgyti, nes daug pasirinkimo.

Keliai – atkarpoje oro uostas- Dures ir link Vlore buvo nedidelis ruožas autostrados. Mėgaukitės, nes toliau jos nebus. Jei google maps siūlys trumpesnius variantus per šunkelius, neklausykit, nes kaip mes vos nestrigsit kažkokiuose tuščiuose žvyrkeliuose.

Stovėjimo aikštelės– nebuvo sunku rasti visos kelionės metu, bet ženklų ir asfaltuotų gerai įrengtų aikštelių nesitikėkite. Kiek pamenu net nesame mokėję niekur.

Paplūdimiai – kaip aš supratau geriausia eiti į veišbučius ir nusipirkt gultą.

Desertai - Albanai tikrai moka gaminti desertus, todėl siūlau juos išbandyt!