Albanija – daug žadanti?

Albanija susidomėjau dar prieš porą metų. Skrisdama viena oro linijų, kuri vis dar varginosi leisti žurnaliuką su kelionių reklamomis, pirmą kartą užkliuvo žvilgsnis už šios krypties. Vėliauvis dažniau pastebėdavau nuotraukų socialiniuose tinkluose draugų rate ar kažkas užsimindavo apie šią šalį.

Tose nuotraukose gamta ir paplūdimiai atrodė nuostabiai – žydras vanduo, kalnai, laukinė pakrantė. O kainos, seniai neregėtos Europos valstybėse.

Nemeluosiu – daug apie Albaniją nežinojau. Mano žinios apsiribojo tiek, kad iš ten kilusios Rita Ora ir Dua Lipa. Dar žinojau, kad prieš kokį penkiolika metų Londone tekdavo skaityti, apie galimai albanų organizuotas nusikalstamas grupuotes. Bet tuomet vietinė spauda rašydavo ir apie lietuvius valgančius gulbes…

Įkalbėjau savo draugą Franką ir išvykome tyrinėti Albaniją – šalį, įsikūrusią Balkanų pusiasalyje: šiaurės vakaruose besiribojančią su Juodkalnija, šiaurės rytuose – su Kosovu, rytuose – su Šiaurės Makedonija, o pietryčiuose ir pietuose – su Graikija.

Turėjome apie dvi savaites, tad nusprendėme išsinuomoti automobilį ir praleisti daugiau nei savaitę Albanijoje, o likusias dienas – Juodkalnijoje. Bet apie viską iš pradžių…

Albanijoje Mūsų planas buvo vykti link Europietiškų Maldyvus, arba kaip jie ten vadinasi Ksamil. Ksamil yra miestelis prie jūros, kuris dažnai lyginamas su prabangiają medau mėnesio sala. Tik žymiai pigesnė ir arčiau.

Nors tik trys šimtai kilometrų kelias visgi ilgas apie septynias valandas, nes reikia apvažiuoti daug visokių kalnų keliukų, tad nieko nelaukėme ir leidomės tikslo link.

Deja pirmosios dienos gero nežadėjo. Laukiniai šunys, moterys su vaikais prašančios pinigų, šiukšlės ir žliaugiantis lietus vertė suabėjoti ar visgi pasirinkimas praleisti čia atostogas buvo pats geriausias.

Mūsų pirmoji stotelė buvo Durres. Man pažįstama minėjo, kad jis nesužavėjo jos, minėjo, kad daug šiukšlių, todėl ir aš lūkesčius pasiikau nedidelius.

Nebuvome šokiruoti: ilgas paplūdimio ruožas su daug griūvėsių, nepastatytų ar nepabaigtų ir apleistų namų. Lyg ir matai kažkokie gal darbai vyksta nes kranai stovi, bet priėjus supranti kad tie kranai čia tiesiog užlužę palikti.

Pasivaikščiojome promenade, priėjom kokią tai į laiptus panašią struktūrą. Sfinski, also known as Cape Square of Durres taip vadinama ji. Tie laiptai kaip poto supratom buvo daugmaž didžiausia pramoga ir svarbesnis objektas Durrese.

Užlipom, nulipom ir tuomet nusprendėm, kad reik pavalgyti vykstan į Vlorres. Vieno restorano stende pamačiau kažką panašaus į kepsnį su bulvytėmis ir salotomis, kuo labai susižavėjau. Kol laukėme maisto gerėjomes jūros vaizdu, bet jį truputį gadino apleistas kranas, o apsiniaukęs dangus neatbėgo prie mūsų ir keletas laukinių šunų ir moteris prašanti pinigų. Tai kažkaip liūdino labiau nei kėlė daug prognozuojančias atostogas.

Užtat pralinksmino desertų kavinė kurią radome bevaikščiodami papludimiu. Didžiulis pasirinkimas desertų, įskaitant Trilece (Milk-Soaked Sponge Cake) ir Baklavą, o kainos tikrai žemos. Ir kaip vėliau supratau desertus Albanai gaminti tikrai moka. Mano atradimas buvo tokie apvalūs kamuoliai, sakyčiau, kad kaip būtų koks didelis Ferrero su ledais viduje.Tik gaila aš poto tokių kelionėje neberadau. Net ir internete nerandų, bet kai tik atrasiu kas ten buvo – būtinai pranėšiu.

Roma nepsistaė per vieną dieną, todėl ir aš tikiu kad Durres turi daug potencialo, bet aš ten negrįščiau pailsėti, nebent pavalgyt sustot jei pajkeliui.

Vakarop atvykome į Vlorę. Vlorą (Vlorë) – miestą vakarinėje Albanijos dalyje.
Tai antrasis pagal dydį ir svarbą uostas po Duresio, įsikūręs prie Adrijos jūros, Vlorės įlankos pakrantėje.

Keletai nakčių užsisakėm lyg ir apartamentus, bet lyg save jie vadina viešbučiu. Važiuojam pro kažkokius kiemus. Tikimės, kad bus kažkokia iškaba, bet jos nebuvo. Tamsu. Vyrai vaikšto būriais, kažkoks seneliukas iš restoranėlio bando kažką pagelbėt, bet be kalbos sunku, o ir pats tokio viešbučio irgi nėra girdėjęs.

Galiausiai pavyko susisiekti su viešbučiu, kuris man paskambino iš vokiško telefono numerio.Daugiabučio, na tokio kaip tie šešiolikaukščiai Vilniuje, apačioje stovi vyriškis. Prieinam, klausiam ar čia viešbutis, sako taip taip ir vedasi į vidų.

Lifu pakylam ir stsikvėpiam. Viskas saugu. Vyriškiui prikaluso visas aukštas ir jis jį konvertuoja į viešbutuką. Kambarys maloniai nustebino, gražiai naujai įrengtas, pro langą matosi ir gabaliukas jūros ir kalno, o kaina apie keturiasdešim eurų naktis.

Pailsim ir einam į lauką ieškot kur pažiūrėti saulėlydžio. Man vis dar keistą po gyvenimo Australijoje, kad ne visuomet galima prie jos prieti, nes privatūs viešbučiai ją apsitveria.Kai gerokai paėjusgaliausiai radome priėjimą prie jūros, vaizda tikrai buvo nuostabus : kalnai, jūra saulėlydis, laivas tolumoje.

Žmonių aplinkui nebuvo. Matyti, kad kažkada čia buvo infrastruktūra – gal kavinė, bet viskas uždaryta, daug šiukšlių. Darosi tamsu. Bandome grožėtis vaizdu, kai staiga dideliu greičiu atlekia mašina su garsia muzika. Pasidaro truputį nejauku, juolab kad vairuotojai pradeda sukti visokias „saulutes“.

Man širdis jau kulnuose ir matau, kad dviejų metrų Frankas šiek tiek įsitempęs. Susižvalgome – „Nešdinames iš čia“, sakau. Išgyvenom.

Vlorė dienos šviesoje iš mūsų viešbutuko atrodė visai neblogai. Paklausiu šeimininko, kur čia tie gražūs paplūdimiai – na, tokie kaip nuotraukose. Jis gūžteli pečiais ir sako: „Visur. Bet pabandykit už tunelio, kelis kilometrus į pietus.“

Vis dėlto kažkur viduje pradeda kirbėti abejonė – ar tikrai geras sprendimas buvo atvykti į Albaniją, jei teks degintis ir maudytis tarp šiukšlių?

Sėdame į automobilį ir leidžiamės ieškoti tų paslaptingų paplūdimių už tunelio. Žvyrkeliu išriedame iš kiemų, dar kelios minutės tarp pastatų ir automobilių – ir štai jis, pajūris. Priekyje atsiveria mėlynas vanduo, tolumoje iškyla kalnai. Oho. Atsiranda viltis, kad visgi čia bus gerai.

Žemėlapiuose paties paplūdimio nematyti – pažymėta tik daugybė viešbučių. Sustojame prie vieno jų, šalia – automobilių aikštelė. Užeiname.

„Ar galima mums, tiesiog iš gatvės?“ – klausiu.
„Taip, taip, žinoma,“ – nusišypso administratorius.

Už vos penkis eurus gauname gultą, patogų priėjimą prie jūros ir net baseiną tiems, kurie nemėgsta sūraus vandens ar smėlio.

Vaizdas – nerealus. O tas plaukiojimas žydroje jūroje, apsuptoje kalnų… grynas atostogų džiaugsmas.

Po dienos papludimyje dar nusprendžiame užkilti ant kalno apžiūrėti miestą iš aukštai,. Įspūdinga - rekomenduoju. Tuomet grįštame į miestą pravažiuodami pagrindinę promenadą, kurioje pasirodo visi ir žiūri saulėlydį, o ne kažkokiuose apleistuose papludimiuose, kaip tai darėme mes.

Toliau skaitykite antroje dalyje...

Pamokos:

Durres – nevykčiau jei yra galimybė vykti link Vlorres ir žemiau. Jei pakeliui, verta sustoti pavalgyti, nes daug pasirinkimo.

Keliai – atkarpoje oro uostas- Dures Vlore buvo nedidelis ruožas autostrados. Mėgaukitės, nes toliau jos nebus. Jei google maps siūlys trumpesnius variantus per šunkelius, neklausykit, nes kaip mes vos nestrigsit kažkokiuose tuščiuose žvyrkeliuose.

Stovėjimo aikštelė– nebuvo sunku rasti visos kelionės metu, bet ženklų ir asfaltuotos gerai įrengtų aikštelių nesitikėkite. Kiek pamenu net nesamo mokėję niekur.

Pležai – kaip aš supratau geriausia eiti į veišbučius ir nusiopirkt gultą.